J. Gurecko pasisakymas

Jeigu kas paklaustų, koks įdomiausias poilsis, pasakyčiau – medžioklė. Ne kartą teko ilsėtis ir gydytis sanatorijose ir poilsio namuose. Ten būdavo gera, sustiprėdavo sveikata, atsigaudavau po įtempto darbo, pasimaudydavau jūroje, praeidavau įvairias gydymo pro­cedūras. Įdomios išvykos ir ekskursijos,  turistiniai žygiai į kalnus. Ten įprasta, nusistovėjusi dienotvarkė. Kas kita medžioklėje. Belauk­damas žvėries miške arba laukuose varynėdamas zuikelius, su šautuvu rankose, gerų draugų būryje patiri ne tik daug įspūdžių, bet ir ma­lonų nuovargį kuris suteikia kūnui ir sielai ramybę. 0 kiek grožio gamtoje!

Atsimenu kaip ankstų rytą miške belaukiant žvėries, saulutei kylant, aikštelėje prieš mane sužibo tūkstančiai deimančiukų , skleis­dami įvairiaspalvius spinduliukus. Atrodė, jog kažkas pažėrė aibę brangakmenių. Stovėjau apstulbęs, bijodamas pajudėti,  kad nedingtų šis reginys. Deja, po minutėlės šis pasakiškas grožis ėmė blėsti ir saulės paveiktas dingo. Supratau, kad tai buvo saulės apšviesti ra­sos lašeliai ant žolės, sužibę visomis vaivorykštės spalvomis. Šis reginys truko vos kelias akimirkas, o atmintyje išliko visam likusiam gyvenimui. Daugiau tokio matyti neteko.

Kitą kartą sėdėjau bokštelyje, pamiškėje laukdamas šerno. No­rėdami suvilioti žvėrį, pabarstėme kukurūzų grūdų, jų mėgstamo ska­nėsto. Stebiu – išeina iš miško dvi šernės, o už jų gal kokių penkio­lika dryžuotų paršiukų. Na ir prasidėjo linksma puota. Šoka vienas per kitą, stumdosi,  žvygauja, kiekvienas stengiasi surinkti kuo dau­giau grūdų. Šernės stovi ir saugo savo šeimą tik retkarčiais nuleisdamos galvas ir pasimėgaudamos kukurūzais. Paėdę paršiukai ten pat sugulė pailsėti. Šernės liko sargyboje. Sakykite, kas gali būti įdo­miau stebint tokią vakarienę. Sėdėjau užmiršęs ir šautuvą, ir medžiok­lę. Po kurio laiko motinos staiga sukluso, ėmė nerimauti, kriūkte­lėjo, vaikučiai sukilo ir visa kompanija dingo miške. Turbūt aš suju­dėjau, o jos išgirdo. Niekur tokio reginio nepamatysite, net zoolo­gijos sode,  tik medžioklėje.

Aprašiau tik porą epizodų. 0 kiek jų buvo medžioklėje!

Bet laikas rašyti apie būrelio, kurio nariu buvau, veiklą. 1993 metais jis pervadintas „Dusmenų“ medžiotojų klubu. Jo nariu tapau, berods, 1992 metais. Į šį draugų būrį mane pakvietė tuo metu buvęs pirmininku, Stasys Šimkus. Su juo buvau pažįstamas iš anksčiau. Pa­žinojau jį kaip bendramintį, gerą nuoširdų draugą, dorą žmogų. Tapęs šio būrelio nariu čia radau kelis jau iš anksčiau pažįstamus medžio­tojus. Priėmė mane draugiškai,  žinoma, patyrinėdami kas per žmogus esu. Elgiausi paprastai, todėl greitai buvau pripažintas savu.

Stasys Šimkus buvo geras organizatorius, mokėjo sutelkti žmones. Ramiai be riksmo ir triukšmo, visų pripažintu autoritetu priversdavo paklusti jo reikalavimams, būrelio drausmei, kolektyviniam darbui. Buvome visi lygūs. Stoti į savo vietą,  „ant numerio”, ar eiti į vary­mą kai ateidavo tavo eilė,  traukiant burtus, buvo įprasta, niekas nesipriešino ir nepasitenkinimo nereikšdavo. Varovų nesamdydavome. Patys varėme, pasiskirstę grupėmis, patys medžiodavome. Tai buvo, kaip dabar mėgstama sakyti,, demokratiška tvarka. Sumedžiotą mėsą dalindavomės loterijos būdu. Ką laimėjai tas ir tavo, be pretenzijų? Gaila, kad Stasys vadovavo neilgai. Kurį laiką jį pakeitė Petras Zigmantavičius. Deja,, tai buvo nevykusio vadovavimo laikotarpis. Prasidėjo nereikalingi ginčai, triukšmas, keiksmai. Pietų metu ne vienas išlenkdavo taurelę pažeisdami medžioklės taisykles. Nutarėme kviesti visuotiną susirinkimą ir perrinkti būrelio valdybą. Pirmininku tapo Andrejus Jakas. Patyręs medžiotojas,  turintis kolektyvo vadova­vimo patirtį, ūkiškas, draugiškas ir organizuotas žmogus. Daug kas siūlė Stanislovą Švėgždą, bet pastarasis nesutiko.

Vadovaujant A. Jakui klubo veikla ėmė gerėti. Atsirado daugiau susiklausimo, pagerėjo drausmė,  tvarka, nuščiuvo keikūnai. Prieš išeidami į mišką visi išsirikiuodavome,  susiskaičiuodavome, sutarda­vome kokia grupė medžios, o kuri varys, kaip keisis vaidmenimis. Kiek­vienai medžioklei vadovaudavo vis kitas medžiotojas, gerai žinantis medžioklės taisykles, pažįstantis mišką, kuriame medžiosime. Medžiok­lės vadovas instruktuodavo, kaskart pakartodavo saugumo taisykles primindamas kokį žvėrį šį kartą galima medžioti, o kokį ne. Mano nuo­mone, geriausias vadovas būdavo Stanislovas Švėgžda. Jis buvo ir ilga­metis lyg štabo viršininkas. Geras draugas visiems, ir reiklus taip pat visiems. Jeigu Stanislovas paprašydavo ką nors padaryti, neįmano­ma buvo atsisakyti, niekas nedrįsdavo prieštarauti. Jo autoritetas buvo neginčijamas. Man visados patikdavo tokie vadovai, kuriems žmo­nės paklusta ne riksmo, o autoriteto paveikiami. Stanislovas ir me­džiotojas geras, taiklus, tvarkingas. Nors dabar jau solidaus amžiaus, o vis dar patraukia į mišką, neatsisako šio pomėgio.

1995 metais nutarėme atnaujinti klubo įstatus. Man buvo paves­ta paruošti įstatų projektą. Šį projektą svarstėme valdybos posėdyje, vėliau susirinkime. Manau, kad naujieji įstatai taip pat pasitarna­vo gerai tvarkai.

Kaip gera būdavo pietauti kur nors pamiškėje. Traukdavome iš kuprinių kas ką turėjo valgomo ir kirsdavome, nes kaip žinia, apeti­tas miške būna ypač geras. Tuo metu ir linksmai aptardavome medžiok­lės eigą: pagirdami už taiklų šūvį,  patraukdami „per dantį” taikliau­siai šaudančius pro šalį arba šiaip kokį linksmą nutikimą,  pavyzdžiui, kaip šokdamas per griovį pataikė tiesiai į jo vidurį. Patikdavo Algi­manto Ramanausko paporinti subtylūs anekdotai, kitų poringės.

Klubas turėjo savo medžioklės namą. Jį prižiūrėdavome patys organizuodami talkas. Žiemą,  kas nors, savo iniciatyva, baigdavo medžioklę truputi anksčiau ir eidavo į namą užkurti krosnį, kad me­džiotojams grįžus iš miško jau būtų šilta ir jauku. Malonus būdavo vakarienės metas. Pavargę,  alkani susėsdavome prie bendro stalo. Kad būtų įvairesnis maistas pasidalindavome turimais užkandžiais. Žinoma,  išlenkdavome ir taurelę,  ir ne vieną, bet saikingai. Vienas,, kitas gal ir padaugindavo, bet tokių mūsų tarpe buvo reta.

1995 metų pradžioje Stanislovas pasiūlė įsteigti klubo Garbės nario vardą. Pirmininkui ir valdybai pritarus man buvo pavesta sukur­ti rašto tekstą,  o Stanislovas ėmėsi apipavidalinimo ir spausdinimo darbo. Be to,  priėmėme nutarimą, kad raštas bus įteikiamas valdybos nutarimu, aktyviam medžiotojui, dalyvaujančiam pašarų ruošimo, žvė­rių maitinimo ir kituose darbuose. 0 medžiotojui, kuriam sukako septyniasdešimt ir daugiau metų, ne tik šis vardas suteikiamas, bet ir atleidžiamas nuo nario mokesčio mokėjimo,  varymo ir kitų darbų. Raštas įteikiamas priešais medžiotojų rikiuotę.

Pirmajam šis vardas buvo suteiktas Nikiforui Kudriašovui 1995 metų vasario mėnesį pažymint jo 70-metį. Labai gaila, kad jo jau nėra tarp gyvųjų. Tai buvo kuklus,  draugiškas,  geranoriškas žmogus. Amžiu­mi seniausias mūsų klube,  bet vienas aktyviausių. Jis neatsisakydavo jokių darbų.

1995 metų spalio mėnesį pažymėjome Stasio Šimkaus, vyresniojo, gimtadienį. Jo nebuvo,  bet visi medžiotojai, kurie dalyvavo pagerbi­me,  apie jį kalbėjo tik gerus,  gražius žodžius. Apgailestavome, kad negalime apkabinti, paspausti jo draugišką ranką, suglausti ūsus. Mūsų sveikinimus ir linkėjimus jam perdavė sūnus Stasys Šimkus. Toks pat geras medžiotojas ir draugas.

1994 metais klubo ataskaitiniame susirinkime išrinkome Vytautą Tilviką iždininku, o mane revizijos komisijos pirmininku. Komisijos nariais išrinkti Anzelmas Armonas ir Nikiforas Kudriašovas. Revizijos komisija dirbdavo pasibaigus kalendoriniams metams. V. Tilvikas buvo tvarkingas ir sąžiningas žmogus. Lėšų apskaitą vesdavo tiksliai, to­dėl ir revizijos rezultatai būdavo geri. Tikrindavome kiekvieną finansinį dokumentą, kiekvieną gautą ar išleista litą. Nebuvome tur­tingi. Gyvenome iš nario mokesčių, stojamojo mokesčio. Sutarėme, kad be rimtos priežasties nedalyvaujantys talkoje turi susimokėti nusta­tytą 50—ties litų mokestį. Vėliau šis mokestis padidintas iki šimto litų. Benziną automobiliui pirkdavome susidėję.

Mūsų autobusiukas buvo senas, iškleręs, bet prižiūrimas Jurgio Silickio, važiuodavo, kol sustodavo. Kartą teko jį stumti net pusantro kilometro. Stūmėme pajuokaudami, kad kiekvienas iš mūsų gali būti prilyginamas  keliems arkliams. Būdavo ir taip – nuvažiuojame į medžioklę, o grįžtame kaip kas išmano, palikę automobilį kur nors pas vietinį gyventoją. Mat užsiožiuodavo ir nevažiuodavo. Gelbėdavo išradingumas, entuziazmas, susiklausymas.

Vartydamas savo senus užrašus, aptikau, mano nuomone, įdomius skaičius. Gal juos prisimena ir kiti medžiotojai, kurie rašo prisi­minimus, bet aš juos surašysiu. Gal skaitančiam šiuos užrašus bus įdomu. 1995 – I996 metais per medžioklės laikotarpį išvažiavome į mišką 19 kartų. Nušovėme 29 žvėris: 2 elnius,   8 šernus, 7 stirnas, 4 lapes ir 8 kiškius. Maždaug tiek, kai kada daugiau ar mažiau sume­džiodavome kiekvieną sezoną. Šie skaičiai liudija, jog mes nepiktnaudžiavome, medžiojome tiek, kad liktų žvėrių miške, kad jų nemažėtų, daugintųsi. Maždaug pusę sumedžiotų stambiųjų žvėrių atiduodavome valstybei, tokia buvo tvarka, kitų mėsą pasidalindavome. Įdomus lėšų rinkimas ir paskirstymas. Štai 1999 metais susumavę užrašėme, kad surinkome daugiau nei aštuonis tūkstančius litų. Vien žvėrių šėrimui išlei­dome 2700 litų, o dar autobuso remontas, medžioklės plotų nuoma, namo priežiūra,  sveikinimai gimtadienio proga ir t.t. Tapo tradicija svei­kinti kiekvieną jo gimtadienio proga.  Įteikdavome gėlytę ir kuklią dovanėlę. Argi nemalonu, kai stovi prieš medžiotojų rikiuotę, o tau sako gražius žodžius, malonius palinkėjimus.

Du tūkstantųjų metų rudenį dalyvavau medžioklėje paskutinį kartą. Gerą pusdienį braidžiojome po mišką, tačiau nesėkmingai. Nuaidė­jo tik vienintelis šūvis ir tas pats iš mano šautuvo. Laimikiu tapo zuikelis. Paskutinis mano trofėjus, mano – medžiotojo gyvenime. Po rim­tos širdies operacijos pajutau, kad nebegaliu būti pilnaverčiu medžiok­lių draugijos nariu, reikia patausoti širdį. Atsisveikinau su drau­gais ir su ginklais. Ką padarysi? Gyvenimas diktuoja savo sąlygas ir joms reikia paklusti.