Stanislovo Švėgždos pasisakymas
Medžioklė – neeilinis renginys, dovanojantis mums stiprių ir malonių emocijų antplūdį. Kai kas mano, kad tai tik gamtos grožio (vaizdų, garsų, efektų) suvokimas ar žvėries sumedžiojimo faktas. Manau, kad kur kas svarbiau žmogaus gebėjimas organiškai įsilieti į nepaprastai sudėtingą gamtos stichiją. Medžioklė – tai kūrybiška gyvenimo mokykla, kurioje yra puiki galimybė susikurti visai kitokį pasaulį. Pasaulį su savita tvarka, kultūra, etiketu, kur nuostabioje gamtos terpėje galima pasijausti kitaip, negu darbe, negu gatvėje, negu namie, atsipalaiduoti, pailsėti, pabendrauti, dvasiškai praturtėti.
Gimiau ir iki 12 metų augau Panevėžio apskrityje Šeduvos valsčiuje Gimbogalos kaime (dabar Radviliškio raj.). 1946 metais išvykau į Kazlų Rūdą, kur gyvenau ir mokiausi iki 1948 m. Vėliau kartu su brolio šeima persikėlėme gyventi į Egliškėlio valsčių (Marijampolės apskritis).
Pirmąją 1949 m. dieną pasiėmęs brolio šautuvą išėjau į Egliškėlio laukus medžioti kiškių. Medžioklė buvo sėkminga-namo grįžau nešinas stambų suvalkietišką kiškį. Tai buvo pirmoji mano gyvenimo medžioklė ir pirmas laimikis. Vėliau teko medžioti epizodiškai su darbo draugais Klaipėdos, Pandėlio ir kituose rajonuose.
Teisėtu medžiotoju tapau 1962 m. gyvendamas ir dirbdamas Varėnos rajone. Pirmoji ančių medžioklė, turint medžiotojo bilietą įvyko rugpjūčio 15 d. Nedingės ežere. Į medžioklę išvykome išvakarėse , nakvojome lauke, ryto laukėme prie kolūkiečio sodybos. Medžioklė prasidėjo auštant. Vieni medžiotojai plaukiojo po ežerą ir „kėlė“ antis, o kiti stovėjo meldynuose ir šaudė. Medžioklė buvo sėkminga. Vėliau medžioti ančių dažnai vykdavome į kolūkių laukus, vakarais. Laimikiai buvo įspūdingi. Tai buvo aktyvios, geros, romantiškos medžioklės, kurios man padovanojo begalę įspūdžių ir malonių akimirkų ir sužadino dar stipresnę meilę gamtai ir medžioklei.
Varėnos rajono miškuose teko sėkmingai medžioti briedžius, šernus. Jų populiacija buvo gana nemaža nepaisant , kad žvėrys nebuvo šeriami . Tuo metu medžioklės iš bokštelių nebuvo populiarios. Pagrinde buvo organizuojamos varominės medžioklės, kurios vykdavo kiekvieną sekmadienį.
Nuo 1966 m. persikėliau gyventi į Druskininkus ir įstojau į medžiotojų būrelį. Dažnai buvau kviečiamas medžioti į Lazdijų rajono plotus, kur medžiodavo garbingi Respublikos vadovai ir Druskininkuose poilsiaujantys svečiai.
Nuo 1974 m. apsigyvenau Vilniuje. Čia sutikau seną pažįstamą Stasį Šimkų(vyresnįjį ), kuris tuo metu vadovavo 67 (vėliau „Dusmenų“) medžiotojų būreliui. Tai buvo aistringas medžiotojas ir gamtos mylėtojas, gabus vadovas, geras draugas bei puikus žmogus.Tuo metu Dusmenų būrelio plotai buvo trijose girininkijose: Aukštadvario, Pivašiūnų , Vižonių. Ir jungė kelių kolūkių miškus ir laukus. Už medžiojamus plotus mokesčio nebuvo. Medžiotojo nario mokestis kurį laiką buvo simbolinis -1rublis. Į minėtą medžiotojų būrelį įstojau 1975 m. Medžiotojų kolektyvą sudarė apie 70 medžiotojų. Medžioklės paprastai būdavo organizuojamos šeštadieniais, vykdavome kariška mašina kurią dažniausiai vairuodavo būrelio pirmininkas, Stasys Šimkus, kuris puikiai žinojo būrelio plotus ir visus keliukus.
Dusmenų kolūkyje, Dusmenėlio kaime būrelis buvo įsigijęs nedidelį namą, kur medžiotojai galėjo papietauti, aptarti medžioklės reikalus. Šalia namelio stovėjo didelis sandėlis, kuriame buvo kaupiami pašarai žvėrims žiemai. Namas buvo tikrai mažas ir jis nevisiškai atitiko būrelio poreikius. Gana dažnai po medžioklės susirinkdavome pavakarieniauti , aptarti medžioklės rezultatus pas eigulį Joną Sabaitį Žydabrasčio kaime. Jo žmona medžiotojus pavaišindavo raugintais kopūstais, lašinukais, na o šeimininkas vienu ar kitu buteliu krūminės . Po sočios vakarienės dainuodami grįždavome į Vilnių, beveik visada važiuodavome į mėsos kombinatą kur palikdavome dalį savo sumedžioto laimikio-tokia buvo valstybinė prievolė.
Po kelerių metų buvau išrinktas į būrelio valdybą.
Sužinojome, kad eigulys J. Sabaitis su šeima žada persikelti gyventi į Onuškį, kur baigė statyti gyvenamąjį namą. Namas, kuriame jis ilgus metus gyveno iki šiol, priklausė Trakų miškų ūkiui. Būrelis pradėjo ieškoti būdų kaip tą namą įsigyti. Iniciatyvą parodė Stasys Šimkus (vyresnysis) ir jau naujas Dusmenų būrelio pirmininkas Marijonas Misiukonis, bei kiti valdybos nariai. Namas su visais ūkiniais pastatais buvo nupirktas.
Pirkinys buvo susidėvėjęs, senas, susmegęs į žemę. Būrelio valdyba nusprendė namą renovuoti, t.y. statyti naują. Statybos darbų ėmėsi patys medžiotojai: Antanas Vaicikevičius, Jonas Dabulevičius, Algis Nėvieras ir kt. Išeiginėmis dienomis statybininkams padėti vykdavo ir daugelis kitų medžiotojų. Gana per trumpą laiką medžiotojų namas buvo pilnai renovuotas ir atšvęstos įkurtuvės.
Tuo pačiu metu buvo remontuojamas ir ūkinis pastatas, pakelta įgriuvusi stogo dalis, įrengta žvėrių dorojimo patalpa, pastatytas židinys su dūmų surinktuvu. Taip pat atlikta ir daug kitų darbų, kuriuos savo rankomis padarė patys medžiotojai, dėka sumaniems būrelio vadovams Stasiui Šimkui ir M. Misiukoniui.
Užbaigus medžiotojų bazės renovaciją-statybą, ilgametis būrelio vadovas S. Šimkus pasiūlė iš buvusio medžiotojų namelio ir pašarų sandėlio, stovėjusio kolūkio laukuose, likučių pasistatyti dar ir pirtį su poilsio patalpomis. Jo iniciatyvai buvo pritarta. Pradėta statyba, tačiau dėl pasikeitusių ekonominių ir politinių aplinkybių darbai sustojo. Jau Nepriklausomybės metais neužbaigta rastinė pirtis buvo parduota vietiniam gyventojui.Apie 1980 m., būreliui vadovaujant M. Misiukoniui, į medžiokles pradėta važinėti autobusu PAZ, kurį visą laiką vairavo Jurgis Silickis. Jis ir iki šiol yra pagrindinis medžiotojų klubo vairuotojas. Už tai medžiotojai yra dėkingi.
Labai populiarios buvo varominės medžioklės. Būrelis nesamdė varovų. Medžiotojai eilės tvarka varydavo žvėrys. Medžiotojai Bronius Švarlys, Stasys Šimkus, Antanas Vaiciukevičius ( vėliau jo sūnus- Ričardas) turėjo šunis , kurie buvo geri pagalbininkai medžioklėse. Šunų darbo dėka, medžioklės dažniausiai būdavo rezultatyvios. Emocijos , jausmai tokių medžioklių išlieka ilgam , kai stovint linijoje staiga „miško simfoniją“ papildo polifoninis šunų „choras“, pakaitomis su skardžiais, entuziazmo sklidinais, varovų šūksniais ir lauktais medžiotojų šūviais. Tuo laiku miškuose ir laukuose buvo daug įvairių žvėrių, ypač briedžių, elnių, šernų ir kitos smulkios faunos.
Stambius žvėris medžiodavome tik pagal licencijas. Briedžius ir elnius pristatydavome į mėsos kombinatą ir už juos būrelis gaudavo pinigų, o medžiotojai mėgavosi tik jų organais: kepenėmis, plaučiais, inkstais ir kt. Labai brangios būdavo lapės. Už jų gerą kailį patys medžiotojai laimikį sumedžiojusiam draugui siūlydavo 100 rublių ir „saboninės“ butelį. Kitų švelniavilnių žvėrelių kailiai buvo pigesni.
O kaip neprisiminti laukinių paukščių , ančių medžioklių, ypatingai atidarymų. Jos paprastai vykdavo rugpjūčio mėn. viduryje. Iš vakaro į namelį atvykdavo nemažas būrys medžiotojų. Aptardavome medžioklės planus, medžiotojus paskirstydavome į kelias grupes. Vieni vykdavo medžioti į Daugų žuvininkystės prūdus , kiti prie ežerų, balų, melioracijos griovių. Emocijos medžioklėje nepakartojamos: „Ankstyvas rugpjūčio rytas. Tamsus dangus, pasidabinęs žvaigždėmis nusėta paklode, neskuba blykšti, nuo rytuose sulig kiekviena minute vis labiau ryškėjančios ir kovą prieš tamsos karalystę laiminčios, šviesos. Nors naktis ir praėjo neramiai, bet miego trūkumo nesijaučia ir tik dėliojant daiktus į mašiną vis dažniau nervingai užmeti žvilgsnį į laikrodį, bijodamas pavėluoti į šventę. Išklausę vadovo palinkėjimus bei sveikinimus naujojo sezono proga, visi pajuda link numatytos balos, kur dar nieko nenutuokdami ramiai snaudžia sparnuotieji. Šoviniai seniai sudėti, šautuvas aukštai pakeltais vamzdžiais, pasiruošęs danguje ieškoti skrendančių paukščių. Po taiklių šūvių, pakėlęs antį pakabini ant specialiai prie diržo pritvirtintos odinės juostelės ir laimingas, jau nekreipdamas dėmesio į sušlapusius nuo rasos rūbus, skubi prie mašinos, kur laukia paskubomis įspūdžiais ir emocijomis besidalinantys bendraminčiai, besiveržiantys pratęsti medžioklę.“
Laimikiai būdavo neblogi. Ančių anais laikais būdavo žymiai daugiau.
Laikui bėgant, keitėsi būrelio medžiotojų sudėtis. Buvęs būrelio pirmininkas M. Misiukonis perėjo dirbti į Vidaus reikalų ministeriją pirmuoju ministro pavaduotoju, S. Šimkus(vyresnysis) išvyko į užsienį. Respublikoje vyko ekonominės reformos , kurios palietė ir medžioklės sistemą. Buvo priimti nauji juridinių asmenų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Medžiotojų būreliai buvo pertvarkomi į klubus, kurie įgavo didesnį savarankiškumą ir didesnius mokestinius įsipareigojimus, ketėsi klubo plotų ribos. Reikėjo parengti naujus klubo įstatus. Juos paruošti buvo pavesta valdybos nariui Jonui Gureckui ir jis tai atliko gerai ir susirinkimo priimti Dusmenų medžiotojų klubo įstatai buvo įregistruoti.
Naujam išrinktam klubo prezidentui nesisekė vadovauti medžiotojų kolektyvui, todėl 1994 metais klubo visuotinis susirinkimas nusprendė rinkti naują klubo vadovą. Slaptu balsavimu klubo prezidentu vienbalsiai buvo išrinktas Stanislovas Švėgžda. Tačiau jam atsisakius , pakartotinu balsavimo klubo prezidentu buvo išrinktas Andriejus Jakas, kuris sėkmingai vadovavo daugiau 18 metų.
Stanislovas Švėgžda buvo išrinktas valdybos nariu ir buvo juo iki 2005 metų. Jis buvo atsakingas už bendruosius klausimus, medžiotojai tas pareigas buvo įvardinę kaip klubo štabo vadovas, Pablogėjus žmonos sveikatai S. Švėgžda atsisakė būti renkamas valdybos, o vėliau Tarybos nariu. 2005 iki 2009 metų jis vadovavo klubo etikos komisijai., kuri vėliau buvo panaikinta.
Prezidentui A. Jakui, tarybos nariams S. Švėgždai, V. Tilvikui reikėjo atlikti didelį darbą įteisinant klubo pastatus kaip klubo nuosavybę, nes iki to laiko klubo pastatai priklausė Respublikos medžiotojų draugijai, Vilniaus skyriui. Reikėjo daug nuveikti, išsaugojant medžioklės plotus į kuriuos pretendavo kiti kaimyniniai būreliai ir klubai. Klubui pavyko iš Trakų savivaldybės 90 metams išsinuomoti 15 a. žemės sklypą .Taip pat buvo atliktas žemės sklypo geodeziniai matavimai.
Sunku aprašyti atliktų darbų sudėtingumą. Reikia dėkoti ankščiau išvardintiems tarybos nariams už jų kruopštų darbą, ryžtą, energiją. Jiems pavyko iškovoti tai, kuo turėtų džiaugtis esantys ir būsimieji Dusmenų klubo nariai.
